Paskutinę rugpjūčio savaitę, vedini antimilitaristinių nuotaikų, nudardėjom “Pas Ramazį”. Nežinojom ko tikėtis, tad buvom nustebinti.
Restoranas puikioje Neries pakrantėje, tačiau sunkokai surandamas. Žeklų reikia dairytis vos pervažiavus Valakupių tiltą, sukti į dešinę ir pralindus po tiltu dairytis keliuko kairėje pusėje.
Atvykus teko šiek tiek lukterti kol prieis padavėjas, nors ir nesimatė daug klientų. Meniu šiek tiek priminė Turkijos ir Graikijos kurortinių kavinių madą - didelės spalvotos fotografijos velsavame forne. Nelabai sužavėjo įkyroka risiška bumbsinti muzika.
Užsisakėm tikrą klasiką - avienos charčo (14 Lt), chačiapuri imerietiškai - paplotėlių su sūriu ir žalumynais (21 Lt), brinzos užkandžiui (bet atnešė viską kartu) ir, žinoma, avienos šašlyką (30 Lt).
Nežinojome ką gausime, tad atneštų patiekalų porcijos pribloškė. Charčo - pagal miesto kavinių standartus, tikriausiai dviguba arba triguba porcija. Skanus, su daug avienos. Tinka užsikasti chačiapuriais. Charčo porciją buvo sunku įveikti, manyčiau, kad jos puikiai užtektų kaip pagrindinio patiekalo arba ją galima puikiai dalintis dviese. Šašlyką patiekė su visu iešmu ir kalnu šviežių ir marinuotų daržovių. Iškeptas gerai, bet iki idealaus dar trūksta vieno žingsnio. Atrodo, lyg mėsa būtų marinuota parduotuviniame marinate - kažkur girdėtas ryškus paprikos prieskonis nustelbia pačia mėsą. Nepalyginti su meistriškai iškeptais “Arax” kepėjų.
Prisipažinsiu, kad dviese užsisakytų patiekalų neįveikėme. Pusę chačiapurio ir beveik visą brinzą paprašėme supakuoti išsinešimui. O rusiška muzikėlė paskatino greičiau išsikrapštyti. Vis gi tikėjomės - šiek tiek etninės muzikos ir atmoseferos, o gal toks lengvas kičiškumas ir yra etninė savybė? Mieliau važiuočiau į “Arax”.
Vakarienė dviems kainavo nei daug, nei mažai - ~80 Lt.
Rodyk draugams
Na, nutinka kartais lyg tyčia - užsimanai cepelinų. Sėdėjom Rotušės aikštėje, “Amatininkų” terasoje, o už nugaros užsieniečiai šveitė cepelinus. Tada dar buvo ankstoka pietauti, bet bevaikštant po Senamiestį apsėdo mintys apie pietus ir būtent … cepelinus. Ir pasirink Tu man šitaip - nuvažiavom net į Molėtų plente įsikūrusią “Žaldokynę”. Pagalvojom, kad tiek kartų teko pravažiuoti pro šalį, gal gi vertą nors kartą ir užvažiuoti. Tai ir užvažiavom. O dabar “užvažiuosiu” aš.
Įėjome ir pustuščius palocius ir kurį laiką dairėmės. Ne taip paprasta pačiam susigaudyti kai tokia prieblanda ir gausybė pertvarų. Kai jau akys prisitaikė prie “liaudiško” patamsio - priėjo padavėja ir pasiūlė porą staliukų dviems. Hm… nuvedė į tokią kaip ir atskirtą kamurkėlę, kur jau sedėjo viena kompanija. Prisėdom, bet pasijutom kažkaip nelabai kaip - puikiausiai girdi ką kalba prie gretimo staliuko, o ir Tavo kiekvienas žodis raiškiai nuskamba. Savarankiškai persikraustėm prie kito staliuko ir pradėjom laukti padavėjos. Laukėm, laukėm. Perskaitėm visą menių ir rašynėlį apie pirtį - kaip niekas neateina, taip neateina. Pradėjo kirbėti mintis, kad reikia sprukti į gretimais įsikūrusį armėnų restoraną “Arax” (apie jų skanėstus - vėliau). “Žaldokynės” padavėjos, tikriausiai pajutusios mūsų mintis, iškart prisistatė. Na, užsisakėm natūralų sultinį su kibinu, tirštą baravykų sriubą, vėdarus ir cepelinus. Pasiėm sulčių ir “Žaldokynės” alaus bokaliuką (sakė, kad jį verda “Švyturys”).
Sriubas atnešė greitai. Dėl sultinio natūralumo gal ir nesiginčysiu. Gal jis buvo natūralus. Bet vat, baravykienė labiau priminė miltais sutirštintą košę. Kaip sugebėjau įmatyti toje prieblandoje - sriubą sudarė: šiek tiek baravykų, daug svogūnų ir nemažai baravykų skonio košės. Sotų ir nelabai skanu. Antrą kartą nevalgyčiau.
Antrų patiekalų teko šiek tiek palaukti, bet taip ir turi būti. Vėdarai. Na, normalūs. Tik sumaišė padažus (bet kam nenutinka?). Cepelinai… hm… tokie be įkvėpimo. Jaučiasi, kad nelabai su druska, tik vanduo, kuriame virti, sūdytas buvo. Vieną suvalgiau, bet antrasis buvo tik pusiau išviręs. Suprantu, kad gali nesigauti sudėtingi patiekalai, bet sugadinti cepelinus - tai jau meistriškumas.
Labiausiai stebino kiekvieną kartą prieinanati vis kita padavėja ir tas pats klausimas - “ar skanu?”. Hm… kaip čia švelniau pasakius? “Ne”.
Neskanūs pietūs 2 žmonėm kainavo ~50 Lt.
P.S. Reikia pradėt nešiotis fotoaparatą.
Neverta nė stebėtis, kad Vilniaus Saint Germain'o vyninėje puikiai pavakarieniavome. Niekada neteko gailėtis čia prisėdus išgerti vyno ar užkąsti. Provansiškai aptriušusi aplinka, visada tinkanti prancūziška muzika, geras vynas ir geras aptarnavimas. Prie viso sarašo dar reikėtų pridurti - puiki virtuvė. Ir ką gi valgėme šį kartą?
Ėriuko kepenėlės su porto padažu ir
aštrią jautienos išpjovą. Prieš pagrindinius vakarienės patiekalus pasiėmėme
kietų sūrių rinkinį su garstyčių ir figų padažu. Oho, kas per skanumas to užkandžio (nesuprantu kodėl anksčiau neišbandėme?)! Sūrius atnešė patiektus ant medinės lentelės su spec.sūrio peiliu. Gaila, neįsiminiau sūrių pavadinimų, bet apislankę kitos panašios užkandėlės nerasite, tad nesumaišysite. Tiesa, padažas įtiks nekiekvieno skoniui - gali pasirodyti kiek salsvokas, tad geriausiai derėtų su sausesniu baltu vynu.
Taigi, sulaukėme pagrindinių patiekalų. Mmm… Skanu. Kaip namie. Tikriausiai vienas iš geros virtuvės požymių tas, kad maistas primena naminį. Galbūt tai kažkiek nuvilia, nes nėra siurprizo. Kita vertus, sodrus purpurinis porto padažas patiektas prie kepenėlių buvo siurprizas (tiesą pasakius, dar ir svaiginantis). Jautienos išpjova buvo patiekta su daržovių (ankštinių pipirų, morkų, etc.) troškiniu su garstyčiom. Skanu, tačiau šiek tiek keistas derinys lietuviškam gomuriui.
Dviejų žmonių vakarienė atsėjo beveik 200 litų.
P.S. Tiesa, kas visada maloniai nuteikia (o ypač Lietuvoje), vyninėje prieš valgį patiekiami užkandžiai - baltos bandelės, prieskoninis sviestas ir alyvuogės. Kodėl to nedaro Lietuviški restoranai?
Atostogavome Kuršių nerijoje. Orai nelepino, tad leidomės į kulinarinius ieškojimus. Ieškojome kur skaniai pavalgyti. Bičiuliai rekomendavo užsukti į neišvaizdžią plėvele aptrauktą žvejo užeigą “Žuvelė”. Sakė, kad jie vieninteliai gamina patiekalus iš šviežios žuvies. Valio! Nukulniavome lietučiui lynojant į “Žuvelę”, įsikūrusią greta buvusio”Sorento”.
Atėjusią padavėją iškamantinėjom apie jų žuveles. Pasirodo, kad tikrai. Kas antrą dieną plaukia į marias ir traukia šviežias žuveles - ungurius, plekšnes, uotus, sterkus, karšius. Patys jas rūko, verdą, kepa ir marinuoja. Per porą dieną teko išbandyti kelis “Žuvelės” siūlomus patiekalus - nei vienu nenusivylėm - pirštus aplaižėm. Tik vis juokavom, kad ir desertai turėtų būti gaminami iš žuvies.
Tad ką gi mes čia valgėme?
Tradicinę žuvienę (gal kiek aštroka nuo pipirų, o ne nuo koncentruotumo, bet lijant labai gardžiai sulapnojom), ungurienę (be proto skani ir soti, verdama iš kelių žuvies rūšių, antro patiekalo galima ir nebevalgyti), keptą uotą, sterką ir ungurio šašlyką (vos prisiminus seilė varva…) ir straganiną. Visi patiekalai pagaminti iš šviežios žuvies, patiekiami estetiškai.
Rekomenduoju visiems, pasiilgusiems skanios žuvies, apsilankyti šiame restorane.
“Žuvelė”. L.Rėzos g. 1-2, Juodkrantė
Sumanėme trečias vedybų metines pažymėti drauge su tėvais. Planuodami vakarą pasirausėme internete ir ten “apžiūrėjom” kelis Palangos restoranus. Užkibome “Žuvinėje”, nes norėjosi Pajūryje paskanauti šviežios žuvies. Nekartą čia jau buvome lankęsi, tad nusprendėme, kad šis “Felikso” restoranas bus puiki vieta ramiam pasėdėjimui. Juo labiau, kad jo meniu išskirti šviežios žuvies patiekalai.
Ir tikrai labai nesuklydome. Susėdę aplink apskritą, baltuta staltiese užtiestą ir elegantiškai serviruotą stalą galėjome ne tik jaukiai bendrauti tarpusavyje, bet ir gėrėtis už langų siūbuojančiomis pušimis. Muzika nei per garsi, nei per tyli. Mes ją girdėjome, tačiau ji mums netrukdė. Aptarnavimas taip pat atitinkantis restorano lygi. Vyną pasiūlė puikų. Užkandžiai taip pat nenuvylė. Prie pusiau sauso balto vyno atnešė graikiškų Kalmata alyvuogių, sūrių ir vaisių rinkinį bei atskirą žuvies užkandžių
padėklą.
Pagrindiniam patiekalui visi šeši išsirinkome keptą šviežią žuvį: karališkąją doradą, šamą ir upėtakį. Atnešti patiekalai buvo gražiai patiekti. Padavėjos pasiteiravo ar niekam nereikia žuvų “išfiliuoti”. Šios paslaugos atsisakėme ir pradėjome darbuotis nuosavais įrankiais. Deja… jei vynas ir užkandžiai buvo puikūs, to pasakyti apie žuvies patiekalus nei vienas iš
valgiusiųjų negalėjo. Įsidėjus į burną pirmą gabalėlį pajutome, kad jai trūksta…šviežumo. Be to upėtakiai buvo per sausi, nepakankamai pasūdyti ir jau ataušę. Karališkosios dorados taip pat neįpatingos. Tikriausiai geriausias pasirinkimas buvo šamas. Atnešus patiekalus paaiškėjo, kad ir garnyrai šiek tiek “pakoreguoti” - vietoje prašytų garintų patiektos šviežios daržovės arba ryžiai.
Et, bala nematė. Suvalgėme savo šviežios žuvies patiekalus, nors nuotaika šiek tiek smuktelėjo. Vakarienę baigėme konjaku ir, žinoma, triženkle sąskaita.
Apmaudu, kad puikią restorano vietą, atmosferą ir aptarnavimą nusvėrė nelabai žviežia žuvis. Bet juk pavalgyti ir ėjome, ar ne?
“Žuvinė” Basanavičiaus g. 37 a, Palanga
Rodyk draugams
